Hamletiškos asmenybės lietuvių literatūroje. A. Škėma V. Krėvė V. Mykolaitis-Putinas
Pakeisti autorius


Nežinai kaip įsigyti kalbėjimo temą? Spausk čia
Atsiliepimai
Plačiau apie šį kalbėjimą
Tema „Rašytojas – visuomenės ydų viešintojas” šiame dvyliktos klasės kalbėjime sklandžiai perteikiama per Viljamo Šekspyro, Balio Sruogos ir Juozo Erlicko kūrinius. Šios literatūros figūros atspindi, kaip rašytojai savo darbe atlieka gyvybiškai svarbų vaidmenį – atskleidžia ir kritikuoja visuomenės problemas, nurodo ant žmoniškųjų silpnybių ir neteisybės.
Viljamo Šekspyro kūrinys „Hamletas” pasižymi giluminiais mąstymais apie gyvenimą, etiką ir žmogiškąją prigimtį. Pagrindinis veikėjas Hamletas, kovojantis prieš neteisingumą ir siekiantis atkeršyti už tėvo mirtį, atskleidžia žmonių dorybes ir trūkumus. Jis mąsto apie gyvenimo ir mirties prasmę, apie žmogaus pareigą ir moralę, o jo vidiniai konfliktai atspindi universalias žmogiškąsias temas.
Balio Sruogos „Dievų miškas” yra ryškus pavyzdys, kaip rašytojas gali viešinti visuomenės ydas per savo asmenines patirtis. Ironiškai ir skaudžiai pasakojama apie koncentracijos stovyklos siaubus, autorius perteikia nežmoniškas gyvenimo sąlygas ir žmogaus gebėjimą išlikti dvasiškai nepalūžusiam net patiriant didžiausią žiaurumą.
Juozo Erlicko kūryba parodo, kaip rašytojas gali kritikuoti ir šaipytis iš sovietinės mąstysenos ir elgsenos stereotipų. Jis naudoja juodąjį humorą ir ironiją, kad atskleistų visuomenės absurdiškumą, perteikdamas tipiškas tų laikų realijas, vertybių pokyčius ir psichologinį koloritą.
Visi šie pavyzdžiai rodo, kad rašytojai savo kūryboje ne tik atspindi bet ir kritikuoja visuomenės ydas, skatina mąstymą ir diskusijas apie moralę, etiką ir žmogaus elgseną. Jie yra tarsi veidrodžiai, atspindintys visuomenės problemas ir skatinantys skaitytojus susimąstyti apie gyvenimo prasmę bei žmogiškąsias vertybes.
Atnaujinta 2024-03-15
