Ką išgyvena žmogus palikęs tėvynę? A. Mickevičius S. Nėris A. Škėma
Pakeisti autorius
Dovana! perkantiems kalbėjimą - nemokamas Literatūros konspektas
Nežinai kaip įsigyti kalbėjimo temą? Spausk čia
Atsiliepimai
Plačiau apie šį kalbėjimą
Tema „Ką išgyvena žmogus palikęs tėvynę” yra gili ir dažnai pasitaikanti lietuvių literatūroje. Remiantis A. Mickevičiaus, S. Nėries ir A. Škėmos kūriniais, šiame dvyliktos klasės kalbėjime aptariamas šis sudėtingas jausmas, kurį išgyvena žmonės, atsidūrę toli nuo savo tėvynės. Tėvynės praradimas žmogui reiškia ne tik geografinį atstumą, bet ir gilų emocinį išgyvenimą, kuris dažnai pasireiškia kaip širdgėla, ilgesys ir kančia.
XIX a. poetas Adomas Mickevičius, Lietuvą laikantis savo tėvyne, savo kūryboje išreiškė gilų ilgesį ir skausmą dėl prarastos tėvynės. Jo poezija, persmelkta lietuviškos dvasios, atskleidžia stiprų ryšį su gimtąja žeme ir joje gyvenančiais žmonėmis. Mickevičiaus kūryboje, ypač sonete „Akermano stepės“, atsiskleidžia klajūno, netekusio savo namų, emocinis išgyvenimas.
XX a. poetė Salomėja Nėris, savo kūryboje taip pat atspindi tėvynės netekties temą. Jai tėvynės ilgesys ir kaltės jausmas buvo labai stiprūs, ypač emigravus į Rusiją. Nėries poezija, ypač rinkinyje „Prie didelio kelio“, atspindi šį ilgesį ir norą sugrįžti į savo gimtąją žemę.
Antanas Škėma, XX a. viduryje, savo romane „Balta drobulė“ aprašo emigranto Antano Garšvos išgyvenimus, priversto palikti Lietuvą dėl istorinių aplinkybių. Škėma atskleidžia Garšvos svetimėjimo jausmą ir norą pritapti naujoje aplinkoje, kuris susiduria su sunkumais ir išgyventa kančia.
Šie kūriniai rodo, kad tėvynės praradimas palieka gilų pėdsaką žmogaus sieloje. Jis sukelia ilgesį, širdgėlą ir kančią, kurią žmogus nešasi visą gyvenimą. Tėvynės ilgesys yra neatsiejama asmenybės dalis, kurios neištrina net laikas ar naujos gyvenimo aplinkybės. Tai akivaizdu A. Mickevičiaus, S. Nėries ir A. Škėmos kūriniuose, kurie sklandžiai perteikia šią sudėtingą emocinę būseną.
Atnaujinta 2024-03-15