Kokį žmogų galima vadinti garbingu? J. Radvanas V. Krėvė J. Biliūnas
Pakeisti autorius


Nežinai kaip įsigyti kalbėjimo temą? Spausk čia
Atsiliepimai
Plačiau apie šį kalbėjimą
Šiame dvyliktos klasės kalbėjime sklandžiai perteikiama, kokį žmogų galima vadinti garbingu. Garbingas žmogus, kaip rodo Jonų Radvano, Krėvės ir Biliūno kūriniai, yra tas, kuris išsiskiria dvasine stiprybe, atsidavimu tėvynei ir gebėjimu aukotis dėl kilnių tikslų. Jono Radvano „Radviliadoje“ pabrėžiama, kad garbingas žmogus yra ne tik tėvynės gynėjas, bet ir moralinis autoritetas. Mikalojaus Radvilos Rudojo portretas poemoje atspindi garbingo vadovo ir patriotiško karvedžio idealą.
V. Krėvės- Mickevičiaus tragedijoje „Skirgaila“ heroizmas atskleidžiamas per Skirgailos ir Kelerio veiksmus. Abiejų veikėjų poelgiai atskleidžia garbingumo sampratą, kuri apima ištikimybę idealams, drąsą ir atsidavimą meilės labui. Ypatingas dėmesys čia skiriamas Keleriui, kurio pasiaukojimas dėl Onos Duonutės laikomas garbingo vyro įrodymu.
Jonas Biliūnas apysakoje „Liūdna pasaka“ vaizduoja Juozapotos ir Petro Banių tragišką likimą, kuriame atsiskleidžia herojiškas ir garbingas žmogus, pasiryžęs kovoti už laisvę ir meilę. Biliūnas pabrėžia, kad tikrai garbingas žmogus yra tas, kuris pasirengęs aukoti savo asmeninius interesus tautos gerovei.
Taigi, šiuose kūriniuose garbingas žmogus vaizduojamas kaip asmuo, kurio elgesys grindžiamas didvyriškumu, moralinėmis vertybėmis ir atsidavimu aukštesniems idealams. Tai asmuo, kuris nėra abejingas savo tautos likimui ir sugeba pasiaukoti savo asmeninę laimę dėl bendro gėrio. Garbingumo sąvoka šiuose kūriniuose susijusi su tautiniais siekiais, meilės aukojimu ir moraline stiprybe.
Atnaujinta 2024-03-15
