Žmogaus atramos gyvenime. S. Nėris B. Sruoga A. Baranauskas
Pakeisti autorius
Dovana! perkantiems kalbėjimą - nemokamas Literatūros konspektas
Nežinai kaip įsigyti kalbėjimo temą? Spausk čia
Atsiliepimai
Plačiau apie šį kalbėjimą
Žmogaus atramos gyvenime. Žmogaus elgesys sunkiomis aplinkybėmis atskleidžia jo tikrąją prigimtį, teigė italų rašytojas Vasco Pratolini. Salomėja Nėris, Balius Sruoga ir Antanas Baranauskas lietuvių literatūroje puikiai iliustruoja, kaip žmonės įveikia gyvenimo iššūkius ir susiduria su kritinėmis situacijomis.
Pirmoji žmogaus atrama – gamta. Antanas Baranauskas savo poemoje „Anykščių šilelis” vaizduoja gamtą kaip gyvybės, grožio ir ramybės šaltinį. Miškas jo kūryboje tampa simboliu, kuriuo apipintas praeities lietuvių gyvenimo idealas. Baranauskas akcentuoja žmogaus ir gamtos harmonijos svarbą, pabrėždamas, kad miškas suteikia ne tik gyvybę bet ir vidinę dvasinę ramybę.
Antra žmogaus atrama – dvasinės vertybės. Balius Sruoga, išgyvenęs Štuthofo koncentracijos stovyklos siaubus, knygoje „Dievų miškas” pabrėžia žmogiškumo išsaugojimo svarbą. Lageryje jis ir kiti intelektualai patyrė nežmoniškumą ir gyvenimo praradimą, bet išliko žmonėmis nepritariantys dehumanizacijai. Sruoga atrado jėgų dvasinėse vertybėse ir intelektualumo puoselėjime.
Trečioji atrama – tėvynė. Salomėja Nėris, susidūrusi su pasaulėžiūriniu susvetimėjimu, tapo tremtyje. Jos eilėraščiai išreiškia ilgesį ir suirzę dėl prarastos tėvynės. Nepaisant kritikos už politinius sprendimus, Nėris išlaikė ryšį su tėvynės idėja ir ėmėsi svarbaus vaidmens Lietuvos kultūros istorijoje.
Taigi, šių trųjų rašytojų kūryba akcentuoja skirtingas žmogaus atramas gyvenime: gamtą, dvasines vertybes ir tėvynę. Kiekviena iš šių atramų teikia žmogui jėgų įveikti iššūkius ir išsaugoti žmogiškumą sudėtingose gyvenimo situacijose.
Atnaujinta 2024-03-15